Devintasis, paskutinis, „Amoris laetitia" skyrius – apie santuokos ir šeimos gyvenimą gaivinantį dvasingumą.
Meilė gali būti įvairi, nelygu gyvenimo būvis ir pašaukimas. Jau prieš kelis dešimtmečius Vatikano II Susirinkimas, kalbėdamas apie pasauliečių apaštalavimą, pabrėžė iš šeimos gyvenimo kylantį dvasingumą. Pareiškė, kad pasauliečių dvasingumui savitą pobūdį taip pat turi suteikti santuoka ir šeima, o šeimos rūpesčiai neturėtų būti svetimi jų dvasinei gyvensenai. Todėl verta glaustai aptarti kai kuriuos to savito dvasingumo, besirutuliojančio šeimos gyvenimo santykių dinamikoje, bruožus.
Antgamtinės bendrystės dvasingumas
Visada kalbėjome apie Dievo apsigyvenimą širdyje žmogaus, kuris gyvena jo malonėje. Šiandien taip pat galime sakyti, kad santuokinės bendrystės šventovėje yra Trejybė. Kaip Dievas gyvena savo tautos šlovinime (plg. Ps 22, 4), lygiai taip jis įsikuria giliai santuokinėje meilėje, kuri jį šlovina.
Viešpaties artumas gyvena realioje ir konkrečioje šeimoje su visais jos skausmais, kovomis, džiaugsmais ir kasdieniais siekiais. Gyvenant šeimoje, sunku apsimetinėti ir meluoti – negalime slėptis po kauke. Jei toks autentiškumas įkvėptas meilės, joje karaliauja Viešpats su savo džiaugsmu ir ramybe.
Šeimos meilės dvasingumą sudaro tūkstančiai realių ir konkrečių veiksmų. Toje bendrystę brandinančių dovanų ir susitikimų įvairovėje Dievas turi savo buveinę. Tas atsidavimas draugėn sulieja žmogiškus ir dieviškus pradmenis, nes yra kupinas Dievo meilės.
Santuokos dvasingumas galiausiai yra ryšio, kuriame gyvena dieviškoji meilė, dvasingumas.
Pozityviai įgyvendinama šeimos bendrystė yra autentiškas šventėjimo paprastame gyvenime ir mistinio augimo kelias, būdas artimai susijungti su Dievu. Juk broliški ir bendruomeniniai poreikiai šeimos gyvenime yra proga dar labiau atverti širdį, o tai suteikia galimybę vis pilnatviškesnį susitikimą su Viešpačiu. Dievo žodis sako: „Kas savo brolio nekenčia, tas yra tamsoje“ (1 Jn 2, 11), „pasilieka mirties glėbyje“ (1 Jn 3, 14), „nepažino Dievo“ (1 Jn 4, 8).
Mano pirmtakas Benediktas XVI yra pasakęs: „Kas nusuka akis nuo artimo, tampa aklas ir Dievo atžvilgiu“, ir tai, kad meilė yra vienintelė šviesa, „vis iš naujo apšviečianti tamsų pasaulį“.
Tik „jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tobula tampa“ (1 Jn 4, 12). Kadangi „žmogaus asmuo turi įgimtą ir struktūrinį visuomeninį matmenį“ ir „pamatinė ir pirmapradė asmens visuomeninio matmens apraiška yra santuoka ir šeima“, dvasingumas kūnu ir krauju tampa šeimos bendrystėje. Todėl tie, kurie turi gilių dvasinių troškimų, tenemano, kad šeima nutolina juos nuo augimo Dvasios gyvenime, bet telaiko šeimą keliu, kuriuo Viešpats naudojasi, kad nuvestų juos į mistinio susivienijimo viršūnes.
Popiežius Pranciškus
Publikuota „Bažnyčios žiniose“ 2016 m. Nr. 7
